PIRMAS SKYRIUS


-Ką man pasakei?- šaukė tėtis.
-Kaip supratai, nebepakęsiu šito gyvenimo kartu su tavimi! Viskas baigta! Pasiimu dukrą ir nešdinuosi iš šitų namų!- išrėžė tai tėčiui į veidą ir įėjo į mano kambarį.
-Kraukis daiktus, Eliza, mes išvažiuojame,- jau švelniau tarė man.
-Bet, mama...-sumekenau.
-Jokių bet! Ir greitai!
Ji išėjo stipriai trenkdama mano kambario duris.
Pasiėmiau lagaminus ir pradėjau krautis daiktus.
Kad tėvai riedavosi, žinodavau, bet šitaip... Niekada taip nėra buvę...
Staiga atsidarė mano kambario durys.
-Tu dar nesusiruošei?!-užkaukė mama,- Gal teiksiesi pasiskubinti?!
Greitai susimečiau būtiniausius daiktus ir nuskubėjau į prieškambarį. Jame jau stovėjo mama. Ji atrodė įniršusi kaip niekad.
-Eik į mašiną, Eliza,- padavė man raktelius.
-Iki, tėti,- atsisveikinau su tėčiu.
Visa paniurusi nuėjau į mašiną. Atsisėdau ir ėmiau laukti mamos. Ji dar ilgai nesirodė, todėl sunerimau. Bet po kelių akimirkų atsidarė durelės ir ji įlipo. Atrodė tikrai nekaip. Ji tik atsisėdo ir lyg negyva sėdėjo. Nežymiai kvėpavo, kol aš jai pabaksnojau į petį ir padaviau raktelius. Ji teištarė „A“ ir užvedė mašiną. Sunerimusi žiūrėjau į kelią. Mano telefonas supypsėjo- kažkas man parašė žinutę. Dėl šio pyptelėjimo mama suirzo. Ji atsisuko ir piktu žvilgsniu pervėrė mane. Aš išjungiau telefono garsą, net nežiūrėjau kas ir ką parašė, būčiau tik suerzinusi mamą.
Pagaliau privažiavome mamos sesės namus, pas kurią mes kurį laiką gyvensime. Duris atidarė jos sūnus.
-Laba diena. Labas. Man jau mama pasakė kas įvyko, labai užjaučiu...- sumurmėjo jis.
Pirmą kartą Dainių- tetos sūnų- pamačiau mandagų...
Mes su mama nuėjome į vidų. Mamai miegoti buvo paskirta svetainė, man teko miegoti ant čiužinio, Dainiaus kambaryje.
Sutemo, mes su Dainium jau nuėjom miegoti.
-Eliza...- pasakė Dainius.
-Atsiknisk, asile,- atrėžiau.
Nuo vaikystės nekenčiau Dainiaus. Jis- turtingas išpopintas mamytės sūnelis. Kadangi mes neturtingi, jis visada jausdavosi pranašesnis, geresnis už mane.
-Eliza, paklausyk...-maldavo jis.
-Klausau, šikniau,- sumurmėjau.
-Eliza, baik niršti ant manęs, aš pasikeičiau.
-Nemeluok m...- nespėjau pabaigti sakinio. Kažkas krebždėjo prie lango...
Aš išsigandau. Įsakiau Dainiui, kad jis tylėtų, bet tas kažkas pradėjo baladotis į langą. Pamaniau, kad tai Dainiaus draugai, bet kambaryje jutau tik įtampą... Ne, tai ne to šūdžiaus draugeliai...
-Dainiau, kas čia darosi?- bandžiau tvardytis.
-Aš... Aš...
-Gerai, blusų maiše. Tyčiojies iš manęs?- jau visiškai įniršau.
Atsistojau ir nuėjau prie Dainiaus lovos. Dainius gulėjo išsigandęs.
-Eliza, bet... Kas tau darosi?
-Dainiau, paaiškink kas čia darosi, antraip mano kantrybė išseks.
-Tikrai nežinau, Eliza! Klausyk, aš pasikeičiau. Beje, noriu tau kai ką papasakoti. Aš nujaučiu kas jie tokie. Dar seniau, kai buvau toks... Na, toks... Šlykštus,- pasibjaurėjęs tarė Dainius,- Su manimi užsimanė draugauti grupelė vaikinų... Matai, jie buvo „kiečiausi“ mokykloje. Aš visada troškau su jais draugauti, tapti tokiu kaip jie. Taip, mes ir tapome draugais. Krėsdavome šunybes. Subraižydavome mašinas, išdaužydavome langus...- Dainius kalbėjo taip nuoširdžiai, kad aš juo patikėjau,- Bet... Mano gyvenime atsirado mergina vardu Lėja. Ji viską pakeitė. Mes su ja susipažinome klasėje. Ji- naujokė. Lėja tikrai protinga, su ja labai smagu bendrauti. Iš pradžių mūsų santykiai buvo tik draugiški, bet vieną dieną, esant jai pas mane, aš ją pabučiavau. Ir jie tai matė. Draugystę su Lėja aš nuo jų slėpiau, nes jie apie ją buvo nelabai geros nuomonės, kadangi Lėja tikrai nėra tokia kaip jie. Kitą dieną gaujelė „kietųjų“ vaikinų pradėjo svaidyti įvairias replikas, iš manęs tyčiotis. Tuomet aš tapau daug niūresnis ir mano mergina tai pastebėjo. Aš jai viską papasakojau. Ji mane labai užjautė ir stojo su jais akis į akį. Bet viskas baigėsi ne taip kaip aš ir ji tikėjomės...- Dainiaus balsas nutrūko, jis pradėjo kūkčioti,- Jie ją užmušė.
Stojo nejauki tyla.
-Ruošiausi kreiptis į policiją, bet jie sutrukdė. Paskutiniu metu jie mane sekioja, stebi. Tuomet, kai ėjau į policijos nuovadą, jie mane sugavo netikėtai. Nuvilko į nuošalią vietą, kur niekas nevaikšto, ir mane primušė. Grįžau namo. Mama, pamačiusi
mane sumuštą, net neišklausė. Ji mane apkaltino, kad aš įsivėliau į muštynes ir kad aš pats kaltas. Ji manęs nė kiek neparėmė.,- nusiminęs šnekėjo Dainius,- Žinai, kartais norėčiau būti gimęs mergina. Juk merginos- kitaip nei vaikinai- jos gali viską papasakoti, mamai, išsiverkti jai ant peties.
Vėl nejauki tylos pauzė.
-Dabar tie vaikinai mane vis dar persekioja. Aš vaikštau išplėtęs akis ir įštempęs ausis, nes bijau, kad tai pasikartos. Bijau, kad jie vėl mane sumuš. Bijau, kad jie išžudys visus mano mylimiausius žmones...- Dainius nutilo.
Vėl stojo ilga tyla.
Eliza susimąstė ir po kiek laiko tarė:
-Aš tau padėsiu, Dainiau. Aš juos įveiksiu.
-Ne, Eliza, j...
-Gerai, užsičiaupk. Einu miegoti, labanakt,- nusijuokiau.
Tariamieji „kietuoliai“ pradėjo dar stipriau belsti į langus. Priėjau prie lango ir parodžiau jiems vidurinį pirštą. Vienas iš jų šaižiai nusijuokė ir sušuko man:
-Dar pasigausim tave, mergyte.
Ir viskas. Jie nuėjo. Pasidarė ramu. Tik Dainius kažką murmėjo po nosimi.
-Dainiau, jei neužsičiaupsi, aš neatsakysiu už savo veiksmus,- ištariau ir atsiguliau ant čiužinio.
Tiesą pasakius, užjaučiau Dainių. Pirmą kartą gyvenime. Tie vaikinai tikrai buvo pavojingi, bet aš jų nebijojau. Man jie šūdai, į kuriuos reikėtų stengtis neįlipti. Bet aš kitokia. Su šūdais, kurie kelią grėsmę žmonėms, aš prasidedu. Ir užbaigiu. Iki galo. O jie vieni iš tokių. Jie nieko neverti, tik būti
nubaudžiami... Šį kartą teisėja- tai aš. Gal man ir nepasiseks, bet turiu pabandyti. Privalau. Bet dabar privalau pamiegoti...





ANTRAS SKYRIUS

Rytas išaušo tikrai šviesus ir šiltas. Jų jau nebebuvo. Virtuvėje girdėjosi bildesiai. Mama arba mamos sesė darė valgyti. Manau, kad mama. Ji tikrai nuostabiai gamina. Dainius buvo jau atsikėlęs. Aš padariau tą patį. Atsikėliau ir nuėjau į vonią. Atidariau duris ir suklykiau. Vonioje stovėjo vienas iš jų.
-Ką? Ką tu čia veiki? Dink iš čia! Išjungsiu aš tave! Jei tuoj pat nedingsi tikrai taip ir padarysiu!
Jau norėjau pulti vaikiną, bet šis, nespėjus man prie jo prišokti, ramiu balsu ištarė:
-Ei.. Ramiau. Aš tik noriu su tavimi pasikalbėti.
Šiek tiek aprimau. Bet buvau pasiruoši kovai. Nesvarbu, ar ta kova bus tik žodžių, ar kitokia. Bet vaikinas atrodė tikrai nepavojingai.
-Pasakyk man savo vardą, pasakoti bus lengviau,- nustebau išgirdusi šiuos žodžius iš vaikino lūpų.
-E... Eliza...- išlemenau,- Gal ir tu teiksiesi prisistatyti?- jau įsidrąsinau.
-Aš Lukas. Tai va. Noriu paklausti. Ten tu parodei mums vidurinį pirštą?
-Taip, aš. O kas nors negerai?
-Ne, viskas gerai, tik tu pirma... Ne, antra... Tiesiog noriu perspėti- atsargiai.
-Ką pasakei?! Galvoji, kad aš bijau? Ne, tokių kaip jūs tikrai nebijojau, nebijau ir nebijosiu. O dabar- dink!- pasakiau ir parodžiau į langą.
Vaikinas išlipo. Bet prieš išlipant pamačiau jo veido išraišką. Jis tikrai nebuvo laimingas. Jis atrodė... Na, aš galvojau, kad jis toks kaip jie, bet jis... Kitoks. Jis tik su jais. Bet ne kaip jie. Ir žinojau, kad jis gali man padėti. Dar bandžiau jį pasišaukti, bet jis jau buvo nubėgęs. Per vėlu. Paskutinė mano viltis- gal jis pasirodys dar kartą.
Lipant laiptais žemyn sutikau užlipantį Dainių.
-Kas ten buvo? Jie?- sunerimęs paklausė.
-Taip. Tiksliau, vienas iš jų. Lukas.
-Ką jis sakė? Jei aš jį sutiksiu...
-Ne, nusiramink, Dainiau. Nieko jis man nedarė. Jis ne toks kaip jie. Jis tik su jais. Man jis nepasakojo, bet aš supratau. Aš jį išvijau. O jis mane tik norėjo įspėti. Aš mačiau, kaip jis atrodė išlipdamas pro langą.
-Na, ir kaip? Tikriausiai piktas, nes tu išvijai!
-Ne, Dainiau. Jis atrodė toks... Na, nežinau... Jis tikrai nėra toks kaip jo draugai! Lukas mane tik perspėjo, kad aš saugočiausi. Ir žinau, kad jeigu man reikės, jis man padės. Gal turi jo telefono numerį. Man būtinai reikia.
-Gal dar papasakosi mano istoriją?!- sustugo Dainius.
-Ne! Man tik reikia jo pagalbos. Man reikia tuos šiknius įveikti. Ir tu man padėsi! Duosi to Luko numerį. Supratai?
-Mhm. Klausyk, gal baik? Išgyvensiu. Man nereikia, kad jie nužudytų ir tave!
-Užsikišk ir einam valgyt,- įsakiau.
Mes su Dainium nulipome laiptais žemyn. Į mane žiūrėjo mama ir teta.
-Kas ten vyko? Pasakok ir greitai!- apšaukė mane mama.
Su mama nepasigalynėsi... Pradėjau pasakoti:
-Na... Man pasivaideno.... Bet ten... Iš tikrųjų ten buvo įskridęs paukštis, o man pasivaideno, kad ten strazdas ir...- nutilau, nes mama į mane taip piktai žiūrėjo- atrodo žvilgsniu sudegins.
-Tai kas ten vyko? Gal nemeluosi? Ant ko ten šaukei?!
-Ten buvo... Niekas... Man pasimaišė... Po jūsų išsiskyrimo man vaidenasi. Vaidenasi visur. Ir aš bijau. Bijau to, kas gyva ir negyva. Bijau gyventi.
Mama žiūrėjo į mane labai susirūpinusi. Bet po kelių akimirkų pradėjo juoktis.
-Nematau nieko juokingo...- sumurmėjau.
-Už tai aš matau,- nusišypsojo.
-Na, ir ką?- paklausiau.
-Kad mano mergytė vis dar mergytė, o ne suaugusi moteris,- ji toliau juokdamasi mane apsikabino.
Ir laikė mane apkabinusi ilgai, atrodė visą amžinybę. Ir pagaliau mane paleido.
-Na, eime valgyti,- pakvietė prie stalo.
Kai pavalgėm, mes su Dainium išėjom į lauką pažaisti raketėm. Tvyrojo nejauki tyla. Pradėjau jaustis nesaugiai. Bet apie tai Dainiui neužsiminiau. Nujaučiau kažką blogą, bet nepatikėjau savo vizijomis. Mes pradėjome žaisti.
-Cha cha!- sušuko Dainius, kai aš, užsižiopsojusi, neatmušiau.
Kažkas krūmuose pradėjo kikenti.
-Bėgam, Dainiau. Greitai!- suspigau ir pasileidau bėgti.





TREČIAS SKYRIUS





Nežinau kodėl, bet nubėgau į miesto pusę. Jie mane nusivijo.
Dabar sėdžiu užsirakinusi moterų tualete, kavinėje. Ir rašau. Baisiai bijau. Tikriausiai teks laukti iki vakaro. Arba ilgiau. Kol įsitikinsiu, kad jų nėra. Staiga kažkas pradėjo barbenti į langą. Aš išsigandau, bet atsisukusi pamačiau, kad ten Lukas. Tas pats Lukas.
-Lukai...
-Ššš... Lipk per langą ir bėk namo.
-Bet. Kaip tu čia...
-Pasakiau, kad einu patikrinti ir jei tave pamatysiu, atvesiu jiems. Jie manimi pasitiki,- ištarė man Lukas,- O dabar lipk.
Išlipau per langą. Kitų nebuvo.
-Bėk. Ir greitai. Iki ryto neik iš namų. Ir stenkis būti prie žmonių,- įspėjo mane Lukas.
Tada jau dėjau į kojas kaip reikiant. Jo žodžiai mane išgąsdino. Vieną kartą parklupau ir nusibrozdinau kelį. Bet tai man netrukdė bėgti. Aš taip bijojau. Grįžusi namo nieko neatsakinėjau į įniršusios mamos klausimus. Tepasakiau:
-Apie viską rytoj. Pavargau. Einu miegoti.
-Bet, Eliza... Kas tavo...
Užlipau laiptais nekreipdama dėmesio. Mama šnekėdama neatrodė pikta, labiau susirūpinusi, pasimetusi.
Dribau į lovą. Buvo taip gera gulėti... Bet staiga pro duris įsiveržė Dainius.
-Kur buvai?!- užsipuolė mane,- Kas tau nutiko?! Tave užpuolė jie?!
-Moterų tualete buvau! Jei ne Lukas, būčiau ten dar sėdėjusi arba...- balsas nutrūko. Nenorėjau skaudinti Dainiaus,- Arba nieko,- užbaigiau.
Dainius nusisuko. Po kelių akimirkų išėjo iš kambario. Manau, jis supyko. Išėjau paskui jį ir radau mąstantį kampe. Kai priėjau prie jo, jis pažiūrėjo ir įžūliai paklausė:
-Ko?
-Dainiau... Aš tikrai nenorėjau tavęs įskaudinti... Atleisk...
Dainius į mane pasižiūrėjo dramatiškai išplėtęs akis.
-Tu manęs atsiprašai?- jis nesusilaikė nesusijuokęs.
Kvatoti pradėjau ir aš. Mes juokėmės iki tol, kol priėjo mama.
-Gal teiksiesi papasakoti kas čia vyksta?
-Nie...
-Mes žaidėme gaudynes ir tiek,- išsukinėjo mane Dainius,- Kažkuris iš kaimyno vaikų mus išgąsdino ir aš nubėgau namo, o Eliza, nežinau kodėl, bėgo link miesto. Ir, nukritusi, prasibrozdino kelį.
-Gerai, šį kartą patikėjau. Bet jei tai pasikartos...- ji nusisuko ir nuėjo.
-Kaip tau pavyko? Kaip įtikinai mano mamą?- nustebusi paklausiau Dainiaus, kai mama jau nebegirdėjo.
-Na... Tiesiog pasakojau. Sugalvoti buvo lengva,- nusišypsojo,- Čia tik tu nemoki meluoti!
Susigėdau. Iš tikrųjų niekada nemokėjau meluoti. Kai bandydavau, pradėdavau rausti ir mikčioti. Tuomet visi suprasdavo, kad meluoju. Bet niekada kitiems nepavydėdavau. Nežinau kodėl. Man būdavo gerai taip, kaip būdavo. Visada tėvams sakydavau tiesą, niekada nemeluodavau. Ir tėvai manimi didžiavosi. Bet dabar pradėjau pavydėti. Anksčiau niekada nereikėdavo melo, nes gerai elgdavausi. Šį kartą mačiau, kad mama supyko. Ir dėl to turiu išmokti apgaudinėti. Kad galėčiau išsisukti. Ji galvos, kad sakau tiesą, nes manys, kad kai meluosiu, pradėsiu mikčioti. Tik nežinau kaip reikės išmokti...
-Apie ką taip galvoji?- nutraukė mano mintis Dainius.
-Kad man reikia išmokti meluoti...- rimtai pasakiau.
-O tu tikrai atkakli,- nusijuokė.
-Gerai, einu kur nors pasivaikščio...
-Tu visai išprotėjai? Sėdėsi namie ir niekur nelįsi!- užkaukė Dainius.
Abu nuėjome į kambarį. Atsisėdau ant lovos. Dainius kuitėsi stalčiuje. Nesupratau ko jam ten reikėjo. Neklausiau, nes galvojau, kad tai atrodys įžūlu.
Dainius atsisuko. Rankoje laikė kažkokį popierėlį. Įdėmiai pažiūrėjo į mane, po to žvilgsnį nukreipė į langą. Ten nieko nebuvo, bet Dainius užtraukė užuolaidas. Juk atsarga gėdos nedaro. Dar kartą nužvelgė mane ir galų gale padavė popierėlį. Paėmiau popierių ir smalsiai jį nužvelgiau...
„Birželio 23 d.
Jie vis keisčiau į mane žiūri. Lyg norėtų mane prijungti prie savo gaujos. Na, juk visada norėdavau būti vienas iš jų, bet... Hm... Keista... Oi, jie eina link manęs, turiu baigti rašyti!
Cha! Jie nori, kad aš būčiau jų gaujos narys! Jų! Na, dabar aš jau namie, juk negalėjau rašyti prie jų. Taip neatrodyčiau kietas! Šiandien jie pasiūlė susitikti ir aš greitai turėsiu lėkti. Sakė, kad nori man kai ką išduoti. Ir dar sakė, kad nuveiksim kai ką įdomaus... Liko dešimt minučių iki susitikimo! Greičiau tas laikas slinktų! Laukiu nesulaukiu kada galėsiu su jais susitikti... O, jau devynios minutės!
Aštuonios...
Septynios...
Šešios...
Jie jau barškina į langą! Bėgu!“
Atsisukau į Dainių ir pamojavau popierėliu.
-Kas čia? Čia rašei tu, taip?
-Aha... Einu, surasiu daugiau savo dienoraščio dalių... Palauk.
Dainius vėl pasuko prie stalčiaus.
Kuitėsi apie penkias minutes. Ir pagaliau rado- visą likusią dienoraščio dalį. Įbruko man į rankas ir atsisėdo šalia. Laukė kol aš skaitysiu. Pavarčiau rankose dienoraštį ir padėjau ant lovos.
-Nori, kad dabar jį skaityčiau? Tikrai? Iš viso, ar nori, kad aš skaityčiau?- mąsliai pasižiūrėjau.
-Taip. Man ir tau reikia, kad tu tai perskaitytum.
Dar kartą nužvelgiau Dainių ir į rankas pasiėmiau dienoraštį. Atverčiau...
„Birželio 24 d.
Tikrai buvo smagu... Na, nieko jie ten ir neišdavė, tiesiog... Buvo tikrai labai smagu. Pirmiausia nubėgome į parduotuvę. Jie paklausė manęs, ko aš norėsiu. Atsakiau, kad nieko. Ir jie man liepė ką nors pasiimti, tuomet sprukti. Pasirodė visai smagu... Na, taip, mes vogėme. Keista, bet linksma. Kai suvalgėme tai, ką pavogėme, nubėgome į, nuo dabar man žinomą, mūsų būstinę. Na, jau tingiu rašyti... Labanakt!“

,,Rugsėjo 1d.
Aha... Sakyčiau, ilgokai nerašiau. Buvau labai užsiėmęs. Šiandien, kaip kiekvieną dieną, kažką pavogėme. Eilinį kartą nuėjome į būstinę. Bet mūsų kalbos šiandien sukosi apie visai ką kitą- ne apie ,,ką dar galime iškrėsti?“. Šiandien kalbos sukosi apie naujokę Lėją...Aš nutylėjau, kad ji man patiko. Tiesiog nieko nesakiau. Bet galų gale jie paklausė:
-Ko tyli? Gal ji tau patinka? Įsimylėjai?- erzino mane.
-Ne, tiesiog... Galvojau.- greitai sumaliau.
Jie nužvelgė mane. Kažkaip keistai pasijutau... O, Dieve, kaip pavargau. Einu miegoti!“

,,Rugsėjo 9d.
Viskas baigta. Ir su jais ir su Ja. Jos nebėra... Ir tik per juos. Bet rasiu progą ir ja pasinaudosiu. Jie laimingi neliks. Bet kodėl Ją nužudė? Juk mes tik pasibučiavome!“

Toliau neskaičiau. Padėjau dienoraštį. Dainius, kai į jį pažiūrėjau, nė nekrustelėjo.
-Viskas. Man to užteko, kad suprasčiau kas vyksta. Tik viskas dabar kiek sudėtingiau.- ištariau,- Bet nieko. Juk aš galiu.
Jis mąsliai į mane pažiūrėjo.
-Tikrai to nori? Ar tikrai nori mirti?- lyg gąsdindamas paklausė manęs.
-Aš nemirsiu, aš žinau.